,,

„Jo meilė buvo šaltesnė, santūresnė, kaip ir jis pats – rasi dėl to aš jį taip mylėjau. O jis mylėjo savaip – ramiai, tvirtai, ir tikriausiai niekada nebūtų nustojęs mylėti, tačiau mano nesuvaldoma aistra turbūt nepadidino nei jo meilės, nei geismo. Kartais atrodydavo, kad dėl jos jis lyg truputį varžosi manęs – panašiai, kaip varžėsi galvoti apie tai, ką aš pasakojau apie save, kas aš tokia . Netgi lyg šiek tiek vengė manęs. O kadangi man taip atrodė, jis darėsi man tik brangesnis. Aš glaudžiausi prie jo dar karščiau, dar aistringiau, rodės, niekada nepaleisčiau! Nors dabar jau nebijojau, kad galiu jo netekti, nebijojau visai, nė trupučio, vis tiek negalėjau nuo jo atsitraukti, lyg būčiau bijojusi jį prarasti, lyg man būtų buvę dėl ko bijoti – visai nebuvo ko bijoti, o aš vis tiek bijojau, tryniau savo veidą aliejais, nors nebuvo jokio reikalo – kad oda suminkštėtų ir išnyktų raukšlės, nors neturėjau tų raukšlių, nors mano veidas buvo skaistus ir neatrodė senas, nė kiek ne senesnis už jo, bet vis tiek rūpinausi. O kai vieną rytą neradau jo prie šaltinio, aš visiškai nusiminiau ir vos nepaklaikau. Aš nė kiek nesidrovėdama rodžiau jam savo besotę aistrą, kaip atvirai, kaip begėdiškai aš jį mylėjau, ir tada mano žvilgsnis tikriausiai buvo panašus į skęstančios, bet aš nesijaudinau, leidau jam žiūrėti, ničnieko neslėpiau! Nieko nenorėjau slėpti.
Mano aistra buvo lyg gūdi bedugnė, kuri taikėsi mane praryti. Ir aš mačiau, kaip ji baido jį.
Taip, mano meilė buvo besaikė. Per didelė meilė kamuoja tą, kuriam ji skirta, aš šito nesupratau, nieko apie tai nežinojau. O jeigu ir būčiau žinojusi, būtų buvę lygiai taip pat. Kas gi gali išmatuoti meilės dydį.

P. Lagerkvistas “Sibilė”